<... bent vieną dar lašelį išgersiu už didybę,
brolių, tėvų, senolių ir dievų,
kurie, nors ir nuskurdę,
bet vis dar neišnykę...>

arba

Šešėlis.
Ne. ne mano.
Ko nori iš manęs, Baidykle?
Niūriausiam prieglobstyje sutemų,
tu pasislėpęs vėl rezgi man pinkles?
Kas dieną aš tave matau. Visur...
Namuos, svečiuos, netgi vairuojant.
Tu mano akimis vis spoksai į mane
su priekaištu ar net pagieža...
Tai ko tu nori iš manęs,
Vampyre nupenėtas?
Štai. Imk.
Tau gabalėlis sąmonės tyros,
man šitoj sankryžoj pasukti reikia.
Tuoj pasibaigs tavo badavimo kančia,
nes šviesoforas čia neveikia.
Tavo dėka, keliu pagrindiniu
seniai nevažinėju.
Vis laukiu progos kol kokia nors mergina,
Didžiuodamasi klevo lapais ant galinio stiklo
Sau prisiims nutrūkusios gyvybės naštą,
Manęs nepastebėjus (lyg tarp kitko).

Na ką? Išsigandai?
Tai nebijok, mieliausias mano prieše,
Tu ėdi mano protą, aš iš tavęs siurbiu gyvybę
Ir nežinia kuris iš mūsų čia didesnis niekšas...

Klounas

Šešėlių žaisme, jausmų apsupty,
Mainėsi spalvos, keitėsi veidai.
Eilinį kartą klouno ausyse,
Ištirpo žiūrovų balsai.

Jo šaltas veidas, palietęs žemę,
Paskleidė minioje baimę.
Pranyko spalvos, ištirpo veidai,
Apleido klouną veriantys jausmai.