Jeigu tu žinai kad tau kažkas (žinos, patyrimas) padeda, ir tu nuo to esi laimingas - tai pasidalinti tuo su kitu, duoti kitam tai ko pats norėtum gauti būdamas jo vietoje yra natūralu.

Aš iš dalies apsiriboju tuo kas konkretu ir nemėgstu daug šnekėti jei tai nėra kas svarbaus. O kitados žmogui reikia tiesiog žmogaus šalia, kad jis pats susivoktų bebendraudamas galbūt :)

Jeigu yra poreikis, tai jis išpildomas. Tačiau nebūtų gerai užsiimti kažkuo vien todėl kad tai patinka tau, reikėtų giliau suvokti kas būtent vyksta. Pvz pas indus, vaišnavų sektoje/religijoje yra trys gunos: neišmanymo, aistros ir dvasingumo. Trečioji reiškia, kad net padėti žmogui kitam žmogus neturėtų būti apsėstas. Bent jau savo proto norais. Palaikau tuos norus kurie yra iš širdies jaučiami :) Na čia vėlgi skirtumas tarp proto ir dvasinės sąmonės... Nesu tikras ar suprantamai galiu užrašyti tai.